Violetinės alyvų kekės, baltai žydinčios kaštonų žvakės ir erdvė, užpildyta vaiskia žaluma, kokia būna tik gegužę, vilioja išeiti iš namų pasimėgauti šiluma ir kviečia keliauti, atrasti, pažinti, pailsėti bei patirti naujų įspūdžių. Norisi kuo daugiau šio pavasarinio grožio aprėpti, kažką naujo atrasti ar iš naujo pažinti. Tokių nuotaikų „apsėsti“ Sudeikių daugiafunkcis centras, Sirutėnų biblioteka ir bendrija „Tėviškės pastogė“ kvietė žmones džiaugtis pavasariu, paimti viską, ką gyvenimas duoda, kvietė naujoms, neįprastoms, nenusibodusioms veikloms. Taip Sudeikiuose buvo atidarytas Sveikatos universitetas namuose ir suorganizuota vienos dienos išvažiuojamoji Senjorų stovykla.
Universitetas namuose – kas tai? Tai Sudeikių apylinkės žmonėms skirtas projektas, tai buvimas kartu, kūno ir dvasios harmonijos siekimas, suvokiant, kad daugiausia įtakos sveikatai turi mūsų pačių mintys, mąstymo būdas ir gyvenimo ritmas. To siūloma siekti susitinkant vieną kartą per mėnesį visai dienai vis kitokiems įdomiems užsiėmimams, praktinėms veikloms, diskusijoms, nuoširdžiam ir paprastam, bendravimui. Numatyti šeši užsiėmimai. Jau yra dvidešimt šeši studentai, kuriems įteiktos studijų knygelės, ir laisvi klausytojai, ateinantys į tema suviliojusį užsiėmimą. Studentus sveikinę Centro direktorė Vilma Petrulienė, bendrijos „Tėviškės pastogė“ pirmininkė Birutė Kubilienė, Sirutėnų bibliotekos bibliotekininkė Jovita Mačiulienė, seniūnas Virginijus Gaižauskas linkėjo prasmingų užsiėmimų, įdomių veiklų ir lengvo bendravimo, nes bendravimas – vaistas nuo visų ligų, ypač svarbus šiame skubančiame, informatyviame, susvetimėjusiame pasaulyje. Magišku tapęs žodis „bendravimas“ skambėjo ir iš studentų lūpų, išsakant savo lūkesčius, pageidavimus, norus, viltis besimokant Sveikatos universitete.
Universiteto studentams pirmąjį užsiėmimą pagyvino Sudeikių centre eksponuojamų parodų lankymas. Stabtelėti kvietė šios įstaigos darbuotojų mėgėjiškų fotonuotraukų paroda „Ką sudėčiau krašto knygon“. Nuotraukose sudėta tai, ką pamatė darbuotojų akys ir pajuto širdys. Kūrybiškumu ir spalvomis užbūrė vaikų ir jaunimo piešinių konkurso „Lietuvos architektūros perlai“ gražiausieji darbai. Parodą atvežė Vilniaus menų studija „Linksmos spalvos“. Šilti ir ramūs kryželiu siuvinėti Irmos Maižienės paveikslai, į kuriuos autorė sudėjo savo norus, svajones, mintis. Irmai siuvinėjimas – pomėgis, suteikiantis gyvenimui spalvų. Savąja tapybos kalba mus kalbino leliūniškės Vandos Kukorienės tapybos darbų paroda. Dažniausiai tai gėlių kalba. Menininkei kūryba yra gyvenimas, o darbai tarsi atsidėkodami pasakoja apie linksmą, spalvingą, kūrybišką asmenybę. Šios parodos rodo, kad visai nesvarbu, kokia gyvenimiška patirtis, kokia kūrybos kalba, tai kas išjausta, su meile pateikta, negali nepasiekti besidžiaugiančios širdies.
Sudeikių medicinos punkto specialistė Dalia Braukylienė suteikė žinių apie skiepų privalumus ir trūkumus, apie erkių sukeliamas ligas. Atsakinėjo į pateiktus klausimus.
Žmogus yra raidė Žmonijos knygoje. Išmokti skaityti Žmonijos knygą galima tik pažįstant raides – pirmiausia pažįstant save. Studentai mokėsi pažinti save per spalvas ir formas – piešdami fraktalus. Lektorė Sigita Žitkienė pakvietė į spalvotą fraktalų kelionę, leisiančią geriau pažinti savąjį vidinį pasaulį. Ir pabiro spalvos lapuose taškeliais, linijomis, formomis, ornamentais. Spalvų judesy užfiksuotos mintys, godos, troškimai, ieškojimai, abejonės. Kiekvieno piešusio momentinis kūrinys – tai vidinio pasaulio, sielos gelmės atspindys, tai kelias į raidžių pažinimą Žmonijos knygoje.
Pavasario grožio suviliotiems, tiesioginio bendravimo išsiilgusiems sudeikiečiams, sirutėniškiams skirta ir vienos dienos išvažiuojamoji Senjorų stovykla. Senjorų laukė kelionė į Baltriškių vienuolyną Zarasų rajone. Atokiame Lietuvos kaime įsikūrė vienuoliai iš įvairių Europos šalių: Belgijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos. Savitą Baltriškių aplinką, kurioje gera būti, vienuoliai sukūrė tikėjimu, pasitikėjimu, malda ir darbu. O svarbiausia – jie viską daro su džiaugsmu, ir tuo dalinasi su kitais. Tikėjimas per bendravimą, bendravimas dėl tikėjimo paliko didžiulį įspūdį. Lengvas pokalbis apie jų kasdieninį gyvenimą, kartu nuravėtos runkelių vagos, perskeltos malkų kaladės, šeimyniški pietūs prie dosnaus stalo užbūrė gerumu, ramybe, troškimu keistis. Tarsi nusiprausėme gerumo vandeniu šalia vienuolių valdų esančiame Veprio ežere.
Ir visai nesvarbu, ar pakerėti pavasario grožio, ar patenkinti buvimu kartu, supratome, kad nereikia atidėti bendravimo vėlesniam laikui, reikia susitikti ir tiesiog kalbėtis.
Rasa Žitkuvienė
N U O T R A U K O S
Gegužę, kai gyvybės paslaptis slepiasi baltais žiedais aplipusiuose medžių pumpuruose ir kai geltonai nusidažiusiose pievose plevena tikėjimo džiaugsmas, švenčiame jautrią, gražią Šeimos šventę. Sudeikiuose šią šventę pasitinkame jau trečius metus. Šiemet ir vėl karaliavo futbolo virusas, sukvietęs šeimas, draugus, kaimynus, pažįstamus tapti viena futbolo šeima. Mažieji šventės dalyviai išmėgino jėgas konkursuose, estafetėse, labirinte. Piešiant savo Šeimos žemę, stebino vaikų kūrybiškumas, jausmų gilumas. Nugalėtojai, o nugalėtojais tapo visi, buvo apdovanoti medaliais, prizais. Visų šventės dalyvių, o dalyviai rinkosi iš visos Lietuvos, laukė šventiniai pietūs prie bendro šeimos stalo.
